Besikeiciantis krastovaizdis, kuris vis labiau primine isdziuvusias dykumas su vejo nesiojamu smeliu ir mazai zalios spalvos bei augalu, primine, kad toliau keliaudami auksiniu trikampiu patekom i Radzastano provincija, garsejancia savo dykumom ir kupranugariais. Net moteru apranga cia siek tiek pritaikyta dykumoms: ant veido dauguma ju salia sariu nesioja galvos apdangalus, kurie apsaugo nuo smelio dulkiu...
...o vyrai daznai nesioja spalvotus turbanus.
Na o keliuose arkliu, asilu ir karviu vezimus po truputi rimtai pakeite kupranugariai… :)
Jaipur’e man viskas pasirode truputi arabiska, miestas kaip is kokiu Alibaba ir 40 plesiku pasaku: visur tokie arabisku ornamentu rumai, aptrinti kvadratiniai namukai, smelio spalvos kalnai, supantys visa miesta:
Jaipur’as garseja savo senovinemis pilimis, kurios anksciau priklause miesta valdziusiems karaliams, Indijoj vadinamais Maharadzomis. 3 pagrindines pilys stovi ant kalnu virs miesto ir yra tarsi mazi viduramziu miestai, su prekeiviais, amatininkais, superiniais apylinkiu vaizdais ir visur besikarstanciom bezdzionem...
Dar Rajastano provincijai budingos vandens pilys.. nezinau, kaip jas ezero vidury stato, bet jos rimtai nestovi ant jokios salos, o tiesiog kyla is vandens...
Nakti viskas ne maziau ispudinga, su tokiu vaizdu lauko restorane gerem, kaip ne keista, visai skanu indiska alu...
Sita bezdzione, matyt, truputi savo fotografijom isgasdinau, nes ji klykdama puole prie manes iskart po to, kai ja nufotkinau, isgasdindama ir visus aplinkinius indus, bet, kadangi as irgi issigandus sokau i sali, ji dar labiau issigandus nuruko kita kryptimi, zodziu, happy end ;)…nes siaip bezdziones Indijoj gali buti gana agresyvios...
I pili norint galima uzjoti kupranugariu ar drambliu, kurie Radzastano provincijoj ispaisomi labai graziais ornamentais.
Cia dramblys link pilies nesa viena indu seimynele, kurie mum visa kelia labai draugiskai mojavo :)
Siaip drambliu daug ir paprastose gatvese... juokingiausia, kai masina sustojus prie sviesoforo kita juosta sau ramiausiai drambliu atjoja indas ir irgi sustoja salia laukdamas zalios sviesos savo "transporto priemonei" :)
Jaipur'as, kaip ir kiekvienas indiskas kaimelis ar didmiestis pilnas savadarbiu smulkiu prekeiviu, ypac parduodanciu visokiausius uzkandzius ir gerimus. Visi, nuo vaiku iki senu zmoniu, tokiu budu stengiasi bent siek tiek uzsidirbti.
Oooo o man labiausiai Jaipur’e isimines uzsiemimas buvo irgi jauciu tik is pasaku zinomas ….kobru kerejimas :) Jaipur’e gatvese galima pamatyti vadinamuosius kobru keretojus su turbanais puciancius dudeles savo kobrom, kurios rimtai ispute savo platu kakla isnyra is ju pintu krepseliu ir rangosi ore pagal muzika…. sakes! ;)
Vienas toks keretojas buvo man ganetinai draugiskas ir irgi pasiule “pasokdinti” jo kobra ir net pasimatuoti savo turbana :) … ir rimtai ji snypste ir soko pagal mano dudele, haha!… ;)
Galiu pasakyti, kad rankos truputi drebejo, nes kazkaip nelabai smagu matyti toki gresminga gyvuna taip arti saves, bet, kaip issiaiskinom, keretojai kobroms isima dantis ir nuodus, todel is tikro jos zmonems nebepavojingos…
Sita mistiska auksine kelione beveik baigiu savo internetine ispudziu is Indijos serija, nes mano laikas Indijoj jau eina i visiska pabaiga, rytoj dirbu paskutine diena, tada skrendu tiesiai i Goa, o lapkricio 5 skrendu atgal i Vokietija, kur Frankfurte mane pasitiks Kotryna... Jo... teks is sito indisku stebuklu ir mistikos pasaulio kazkaip sugrizti atgal i mokslu realybe Berlyne… O i Lietuvele, deja, iseis grizti tik per Kaledas… nors jos, aisku, kaip visad ateis nepastebimai greitai… “ …Man patinka Kaledos… !” :)
2007 m. lapkričio 24 d.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą